Man patinka vaizduoti, rasti sprendimo būdą ir išspręsti uždavinį, vaizduotės kanalas ne visada rodo įkvepiantį filmą. „...Grįžk į natūrą,
žiūrėk...”, – girdžiu Mokytojo balsą.
Kai mokiausi tapybos – natūros stebėjimas, formos, šviesos ir spalvos kaita buvo tapybos mokslų pagrindas. Po studijų, praėjus laikui su baime
ir daugybe klausimų – Kas? Kaip? ir Kodėl? – sugrįžau. Peizažas tas pats, bet nebe tas. Dabar su natūra kalbu kita kalba nei tada. Kiekvienais metais atvažiuoju į Preilą. Atsiduriu neaprėpiamoj erdvėj,
pilnoj dangaus ir oro.

Kur aš?

Nieko atskiro neturinčioje tolybėje
Blunkančiose pievose su nubyrėjusia stroncio geltona
Prie smaragdinės bangos krašto, kur mirė paukštis
Prieš vėją ir pavėjui kylant ir nusileidžiant
Aš fone, kurį vakar įrėminau trūkinėjančia linija, kad įeičiau ir išeičiau
Mišiose, kur tęsiasi nesibaigiantis pamokslas
Miške, kur knibžda tūkstančiai špokų ir mėto savo plunksnas ant rožinės
palvės. Kam?
Viso gero, Peizaže! Garsiai praskrenda virš galvos tie patys tūkstančiai kryžiukų ir, virsdami brūkšneliais, tolumoje išnyksta… + ir - , vanduo ir
oras, žuvis ir paukštis – iškrova. Palaiminimas.

Eglė Gineitytė