„Pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui įeinu į naują eksperimentų lauką. Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra Šviesėjimas arba Tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo, tarsi, atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?

Viskas vyksta nenuspėjamai ir veda link kažko paslėpto, ką reikia atrasti ir iškelti ant drobės paviršiaus. Kažkas pasilieka vaizduotėje, kad neprarastų savo paslaptingo sferiškumo arba nugrimztų kaip sapnas į pilką tirštumą. Paveikslui be vaizdo (tuštumai) apibūdinti išgirstu filosofės sakinį: „...Žmogus nuo visko atsiribojo ir galiausiai pats išnyko. Tik šviesa be perstojo sklido…“.

Viskas iš to paties

Viskas apie tą patį

Savos mintys, svetimi žodžiai

Susižavėjimas

Tobulas tamsėjimas paukščio plunksnoje

Kraplako tamsėjimas džiūstančiame vijoklyje

Žalias virsta raudonu – susijungimas

Pasikartojimas sidabru

Ir noras pakartoti auksu

Aš jau pradėjau taip daug apie tai galvodama. Tapybos klausimai lieka neatsakomi.“

Eglė Gineitytė