LUKAS MARCIULEVIČIUS
TAŠKAS, KURIS IŠĖJO PASIVAIKŠČIOTI
Parodoje „Taškas, kuris išėjo pasivaikščioti“ Lukas Marciulevičius kviečia žiūrovą į savitą kelionę per formų, spalvų ir linijų pasaulį, kuris drobės paviršiuje yra kuriamas naudojantis įvairiomis piešimo bei tapybos technikomis. Remdamasis modernistinės tapybos tradicija autorius tyrinėja linijos ir taško santykį vaizduojamajame mene. Parodos pavadinimas – nuoroda į šveicarų menininko Paul Klee mokymą bei kūrybinę praktiką. Pasak Klee, taškas bei linija yra kūrybinės išraiškos pagrindas. „Linija yra taškas, kuris išėjo pasivaikščioti“ – viena žymiausių jo citatų. Šioje ekspozicijoje taškas įgauna įvairias formas – nuo apskritimo iki saulės, nuo linijos iki objekto, suteikdamas kiekvienam kūriniui unikalų ritmą ir erdvę.
Kiekvienas paveikslas yra menininko nuolatinio filosofinio ir estetinės aplinkos apmąstymo rezultatas, kuriame persipina gamta, šiuolaikinė kultūra ir meno istorijos atspindžiai. Tai subtilus dialogas su praeitimi ir dabartimi – nuo modernizmo meistrų iki popkultūros ikonų. Tapyba čia nėra vien tik kūrybos procesas, bet ir intelektualinis veiksmas, per kurį autorius klausia savęs: kodėl tapyti, ką tapyti ir kaip tapyti? Atsakymus jis randa per nuolatinį stebėjimą ir analizę, kuri transformuojasi į naują, vizualiai ir filosofiškai gilią tapybinę kalbą.
„Visų pirma, tai suprantu kaip rimtą konceptualų ketinimą naujai svarstyti tapybos atsinaujinimo galimybes – tarsi ieškant transcendentalinio atskaitos taško savyje, iš kurio būtų galima naujai pamatyti ir parodyti tikrovės vaizdą, įsteigti ir realizuoti atitikmens neturinčios regimybės parametrus“ – taip tapytoja dr. Agnė Kulbytė apibūdina Luko Marciulevičiaus tapybą. Stebint jo kūrinius kyla įvairios naujos asociacijos – susilieja tikrovės fragmentai ir vaizdiniai, tarsi kylantys iš pasąmonės srauto. Tiksli linija, minimali ar intensyvi spalva atskleidžia tapybos ribų, konceptualumo ir emocijų, racionalumo ir iracionalumo sąveikas, kuriose atsiveria daugiaprasmiškos interpretacijos galimybės.
Parodoje „Taškas, kuris išėjo pasivaikščioti“ pagrindinės ašys yra spalva ir linija. Spalva paradoksaliai yra ir intensyvi, ir bespalvė, atskleidžianti subtilią ribą tarp matomos ir nematomos realybės, sukurianti neapibrėžtos erdvės įspūdį. Linija savo ruožtu formuoja visą kūrinio struktūrą piešdama aiškų figūratyvinį vaizdinį. Varijuodamas šiais elementais Lukas subtiliai balansuoja tarp realybės ir abstrakcijos ribos. Erdvė, spalva, šviesa, linijos tapybos darbuose kalba apie santykį su vieta, regimąja patirtimi. Atsispirdamas nuo tikrovės, empirinių patirčių Lukas dėmesį perkelia į tapybos klausimus ir atskleidžia kitas mūsų būties suvokimo ir įsivaizduojamybės perspektyvas, kuriose tikrovė ne tik stebima, bet ir kuriama iš naujo.
- Dr. Jovita Varkulevičienė